Sintaksės Klaidos. KILMININKAS

https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-kalba/sintakses-klaidos-2

Kilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana įvairios. Jis neretai turi aiškų ryšį su kitais dviem svarbiais linksniais — vardininku ir galininku.

Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais bijoti, laukti, reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu: Bijai vilko — neik į girią. Sulaukėm naujo atgimimo.

Tačiau veiksmažodis prieiti, vartojamas priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo (nesakoma priėjau namo, upės, tik — namą, upę arba prie namo, prie upės), todėl griežtai taisytini spaudoje dažni pasakymai prieiti išvados (kartais net prieiti sprendimo, susitarimo, rezultato), prieiti prie tos pačios arba vienos (geriau negu vieningos) nuomonės: Kokios išvados (=Prie kokios išvados, kokią išvadą) priėjo (dar geriau Kokią išvadą padarė?) mokslininkai?

Pasiekti paprastai reikalauja galininko, ne kilmininko: Jaunuolis pasiekė ttikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė (taip pat siekė) milijoną (ne milijono).

Su veiksmažodžiais reikalauti kilmininkas tinka, kai nusakomas reikalaujamasis dalykas, pvz: Sukilėliai reikalavo paties generolo (t.y. jį atvestų). Kalbant apie asmenį, iš kurio reikalaujama, tiks prielinksnio iš konstrukcija arba šalutinis papildinio sakinys: Verslininko (=Iš verslininko) buvo reikalaujama pinigų.

Su kai kuriais veiksmažodžiais be kokio reikšmės skirtumo galima vartoti ir kilmininką, ir kokį kitą linksnį:

atsikratyti ko ir kuo: Atsikračiau rūpesčių ir rūpesčiais. Negalima atsikratyti tų prašytojų arba tais prašytojais. Nelabai teiktina yra tarminė vartosena atsikratyti nuo rūpesčių, nuo prašytojų ir aiškiai vengtinas galininkas atsikratyti rūpesčius, prašytojus.

klausti, prašyti, atsiprašyti, maldauti ko ir ką (kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi), tik — ne pas ką: Klaus, paklausk tėvo arba tėvą, kur kepurė. Prašyk, paprašyk direktoriaus arba direktorių, kad išleistų.

Tarmėse su šiais veiksmažodžiais daug plačiau paplitęs kilmininkas (teirautis — tik su kilmininku: ko). Tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose stiliuose geriau rinktis galininką, nes jis kiek sistemiškesnis ir padeda išvengti galimų dviprasmybių: daug aiškiau prašė tėvą pinigų negu prašė tėvo pinigų — ar kreipėsi į tėvą pinigų prašydami, ar prašė tėvui priklausančių pinigų (pats tėvas gali būti miręs). Be to galininkas padeda aiškiai atskirti kitokios reikšmės kilmininką — kai ieškoma, teiraujamasi kokio objekto, plg. Buvo atėjęs kaimynas, tėvo klausė (t.y. teiravosi kur tėvas). Ligonis prašė arba šaukėsi daktaro (t.y. kad pakviestų daktarą).

Skiriasi reikšmės mokytis ko ir mokytis ką. Mokytis ko — tai neapibrėžta, labiau dalis: Jis mokosi matematikos, anglų kalbos, amato (nori tų dalykų pramokti), o mokytis ką — pakankamai apibrėžta, labiau visuma: Jie mokosi matematiką, anglų kalbą (skirtą temą, konkretų skyrių ar visą užsibrėžtą dalyką).

Objekto kilmininkas gali valdyti kai kurie konkretinimo reikalaujantys būdvardžiai: reikalingas ko — paramos, pagalbos; vertas ko — pagarbos, gerų žodžių; pilnas, kupinas, sklidinas ko — vandens, gerumo; turtingas, godus ko — pinigų, perkeltine reikšme — įspūdžių ir pan.

Tačiau kilmininkai nevartotini su veiksmažodiniais būdvardžiais nešinas, vedinas ir pan., atklydusiais į bendrinę kalbą iš žemaičių tarmės, kur jie vartojami su įnagininku, pvz: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas. Nemaža ne žemaičių veiksmažodinius būdvardžius nešinas, vedinas painioja su neveikiamaisiais esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas ir todėl klaidingai pavartoja kilmininką: Dirbo kilnių jausmų vedimas (=vedamas; geriau kilnių jausmų skatinamas, įkvepiamas).

Tokio tikslo vedini (=vedami); geriau tuo tikslu, todėl; turėdami tokį tikslą atvykome čia. Tėvų nešini ir vedini (=nešami ir vedami) į polikliniką atvyksta dešimtys mažylių (gyviau Tėvai į polikliniką atneša ir atveda dešimtis mažylių). Be principų žmogus — kaip skiedrelė, srovės nešina (=nešama, plukdoma).

Taisytina ir tokia vartosena: Vaikus aplanko Kalėdų Senelis, nešinas linkėjimų, sveikinimų, dovanėlių (=linkėjimais, sveikinimais, dovanėlėmis nešinas; bet vengtina tarmybė linkėjimus, sveikinimus, dovanėles nešinas).

Iš objekto kilmininko atmainų minėtini kiekybės turinio ir neapibrėžto kiekio (kitaip — dalies) kilmininkai.

Kiekybės kilmininkas patikslina tam tikrą kiekybę reiškiančius žodžius, atskleidžia jų konkretų turinį: dešimt metų; keletas litų; pusė obuolio.

Dalies (kitaip — neapibrėžto kiekio) kilmininkas pasako tokį daiktą, dalyką, kuris arba sudaro visumos dalį, pvz: Duok duonos — ne visą, tik dalį, neapibrėžtą kiekį, o Duok duoną — visą: kiek yra, kiek matyti, arba (kai yra daugiskaita) pasako tokią grupę, kurios narių skaičius mums nežinomas, nesvarbus, nebūtinas žinoti, neapibrėžtas, pvz: Ateina svečių, O Ateina svečiai būtų apibrėžta visuma: žinomi kviestieji (plg. Vardininkas).

Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia veiksmažodžio reikšmė, nemažai — ir daiktavardžio skaičius (būdingesnis daugiskaitos dalies kilmininkas), jo reikšmė (dažnesnis konkrečiųjų, o ne abstrakčiųjų daiktavardžių dalies kilmininkas); be to, labai svarbu ir kontekstas, pvz: Nupirkome gėlių. Gėles nunešėme prie paminklo. Pirmą kartą minint, gėlės yra neapibrėžtos (būtų klaida Nupirkome gėles). O toliau minint, jos suvokiamos kaip apibrėžta visuma, ir dalies kilmininko nebereikia: gėles nunešėme; gėles padėjome.

Ne visada lengva pasakyti, ar objektas turi būti neapibrėžtas, t.y. ar reikia dalies kilmininko, ar turi būti apibrėžtas , t.y. išreikštas galininku arba vardininku. Kartais lemia sakytojo noras, nuojauta, pvz: Klausimų (kai tikimės tik aktualiausių) ir Klausimus (t.y. visus jums rūpimus) galite pateikti raštu.

Iš negalininkinių veiksmažodžių, su kuriais dažniau vartojamas dalies kilmininkas, minėtini reiškiantys egzistavimą: būti, gyventi, pasitaikyti, įvykti (a), keitimąsi: atsirasti, kilti, didėti, daugėti, mažėti (b), slinkti: ateiti, atvažiuoti, atvykti (c):

• a. Yra varlių — rasis ir gandras. Buvo ir džiaugsmo, ir skausmų.
• b. Atsirado drąsuolių. Tarp šalių kilo nesutarimų.
• c. Ateidavo kaimynų, atvažiuodavo žmonių iš toliau. Atvyksta ir ekskursijų.

Daug gausesnė dalies kilmininkų grupė su galininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais turėjimą, gavimą, mainus, parūpinimą (turėti, gauti, rasti, duoti, pirkti, parduoti, užsidirbti), darbo procesus (daryti, sėti, kepti, virti), vartojimą (valgyti, gerti) ir t.t.: Turiu rūpesčių. Pasiimk maišą — gausi ragaišio. Pirkai žuvų — pirk ir pipirų.

Taigi tam tikri veiksmažodžiai tarsi valdo du linksnius: ir galininką, ir kilmininką, tik paprastai skiriasi tokių žodžių junginių reikšmė: duok pinigus, gavau pinigus — visus, kurie skirti, žadėti; duok pinigų, gavau pinigų —dalį reikiamų ar šiaip neapibrėžtą kiekį.

Nereikėtų manyti, kad beveik kiekvienas galininkinis veiksmažodis valdo ir dalies kilmininką. Taip nėra. Tinka Žmonės sodina bulvių, sėja rugių, bet paprastai nesakoma Žmonės kasa bulvių, pjauna (kerta) rugių — kas kita, kai prie šių veiksmažodžių pridedame priešdėlius pri-, pa-: Tai prikasė bulvių! Papjauk žolės. Vadinasi, ribos čia neryškios, ir daug lemia mūsų kalbos nuojauta. Persistengus padaroma klaidų: Šalį užplūdo priešų (-priešai).

Jei daiktavardis turi pažyminių didelis, milžiniškas, svarbus ir pan., rodančių , kad ypatybė llabai esminga, tokią ypatybę skaidyti vargu ar tinka, ir dalies kilmininkas vengtinas: Šie kūriniai vėlesnėms kartoms turėjo didelio poveikio (-turėjo, darė didelį poveikį). Radinys kėlė didžiulio susidomėjimo (-didžiulį susidomėjimą).

Persistengimai vartojant dalies kilmininką yra reti. Dabar kur kas dažnesnė blogybė — kai dalies kkilmininkas pamirštamas ir be reikalo keičiamas vardininku arba galininku.

Lietuvių kalbai būdingas neiginio kilmininkas. Neiginio kilmininko reikalauja visi neiginį gavę galininkiniai veiksmažodžiai: perka knygą, bet neperka knygos; laiko arklį, bet nelaiko arklio. Taip pat keletas sakinyje su vardininku einančių negalininkinių veiksmažodžių: yra sodas — nėra (nebėra) sodo; buvo pievos — nebuvo (nebebuvo) pievų.

Vietoj neiginio kilmininko vartoti neiginio galininką (neperka knygą, nekvietė ir mane, ir tave) yra didelė klaida.

Kai turi neiginį ne pati bendratis, o su ja einantis koks pagalbinis veiksmažodis, bendrinei kalbai teiktinesnis neiginio kilmininkas: nereikia pirkti knygos; negalima, nebūtina, nepatartina laikyti arklio, bet tokiu atveju įmanomas ir galininkas: nereikia pirkti knygą; negalima, nebūtina, nepatartina laikyti arklį.

Jei paneigtas ne sakinio veiksmažodis, o įvardis, prieveiksmis ir pan., neiginio kilmininkas nevartotinas: Ne visi galėjo suprasti kalbos turinio (=turinį). Tai ne visai atitinka standarto (=standartą).

Kilmininkas nereiškia aplinkybių, tačiau jis, paprastai su bendratimi, rodo tikslą, ši reikšmė atsiranda tada, kai kilmininką valdo slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti. (a) arba siekimo veiksmažodžiai siųsti, varyti, rengtis, rinktis.(b):

• a. Eikim šieno grėbti.
• b. Mane močiutė barė, linelių raut išvarė (daina).

Kaip matome bendraties vieta įvairuoja, bet įprasčiau, tradiciškiau ją kelti po kilmininko. Sakant bendratį prieš linksnį, stiprėja pagunda rinktis galininką (Jie vyks į užsienį studijuiti ekonomiką. Susirinkome aptarti svarbų klausimą), o tai jau yra klaida, nes kilmininkas su pritapusia bendratimi sudaro nedalomą sudėtinę tikslo aplinkybę, ir klausimas čia keltinas vyks į užsienį — ko? Kokiu tikslu? Susirinkome — ko? Kokiu tikslu?, o ne studijuoti ką? Aptarti ką? Netinka čia ir naudininkas. Vietoj Atsiuntė studentų praktikos atlikti nesakytina praktikai atlikti.

Daugelyje Lietuvos tarmių tikslo kilmininkas su bendratimi vartojamas taip pat su siekimo atspalvį turinčiu veiksmažodžiu kviesti, jo sinonimais šaukti, prašyti, vadinti. Tokia vartosena nesvetima ir bendrinei kalbai: Kviečiame alučio paragauti. Mokytojas šaukia mokinį pamokos atsakinėti.

Kai bendratis lengvai numanoma, paprastai vartojamas grynasis tikslo kilmininkas, t.y. kilmininkas be bendraties: Kaimynas buvo kirvio atėjęs. Bėgdavom į pašlaites žibuoklių. Tačiau bendraties negalima praleisti, jeigu be jos sakinys bus neaiškus. Vietoj išskubėjo gaisro gesinti nepasakysime išskubėjo gaisro; vietoj siuntė linelių rauti netiks siuntė linelių, nes tai reikš „atnešti“.

Kai jokia bendratis prie tikslo kilmininko nėra numanoma ir jos pridėti negalima, gyvoji kalba (tarmės) grynojo kilmininko vengia — neįprasta, pvz:, eisim posėdžio (turėti? sėdėti? posėdžio posėdžiauti? — niekas tokių bendračių nepridėtų). Juozas Balčikonis teisingai yra aiškinęs, kad junginio susirinko posėdžio nederėtų teisinti junginiais susirinko pietų, važiuoja malkų, nes šiuose pasakomas siekiamas, norimas dalykas, o pats posėdis nėra siekiamas, tik jame siekiamieji dalykai sprendžiami. Taigi gyviau, įprasčiau sakyti Eisiu į posėdį arba posėdžiauti, nes tikslas lietuvių kalboje reiškiamas ir gryna bendratimi (Vaikai išbėgo grybauti), ir prielinksnio į konstrukcija (Einu į darbą), ir kartais prielinksnio su konstrukcija (Vykstu su reikalais).

Dabar grynaisiais tikslo kilmininkais piknaudžiaujama — vartojama net ten, kur jokia bendratis nėra numanoma ir kur gyvojoje kalboje įprastesnės kitos raiškos priemonės: Taryba rinkosi pasitarimo (plg. įprastesnius pasakymus į pasitarimą, pasitarti). Diplomatai susitiko pokalbio (plg. pasikalbėti, aptarti reikalų).

Kalboje varžosi tikslo reikšmės pasakymai atvyko vizito ir atvyko su vizitu. Trumpesnis atvyko vizito, bet daugiau analogijų turi J.Balčikonio remtas posakis atvyko su vizitu, plg. atvyko su reikalais, atvyko su taikos misija. Nesakoma atvyko taikos misijos, nesakoma ir atvyko reikalų, tiktų tik reikalų tvarkyti, bet prie atvyko vizito jokia bendratis.— gauti, pasiimti ar kitokia — neįmanoma. Beje gydytojas į palatą eina ne vizito ir ne su vizitu, o ligonių vizituoti, ir šia antrąja reikšme bendratis yra tikrai gyva raiška.

Aiškiai klaidingas dabar plintantis pasakymas lankytis vizito, nes sangrąžinis veiksmažodis lankytis kilmininko nevaldo — galima tik lankytis kur, pas ką, su kuo: Lietuvoje lankytis vizito (=lankytis su vizitu, oficialiai lankytis) šios šalies užsienio reikalų ministras. Dar labiau netinka svečiuotis vizito, viešėti vizito.

Kaip kilmininkas susijęs su vardininku ir galininku? Kilmininku virsta subjekto vardininkas (a) ir objekto galininkas (b), kai veiksmažodis tampa abstrakčiu veiksmažodiniu daiktavardžiu:

• a. moterys dainuoja — moterų dainavimas; paukštis skrenda — paukščio skridimas.
• b. skaito knygą — knygos skaitymas; dirba žemę — žemės dirbimas.

Kilmininkas atsiranda priekyje, nes tai yra įprastinė nederinamojo pažyminio vieta. Kokių kalbinių sunkumų ar klaidų čia nebūna, išskyrus du atvejus.

Veikiamojo ir veikiančiojo dalyko (kitaip — subjekto ar objekto) raiškos klaidų pasitaiko tada, kai klystama parenkant linksnį su pačiu veiksmažodžiu ir iš jo padarytu daiktavardžiu. Kadangi taisoma atstovauja mokyklą (=mokyklai), tai taisytina ir mokyklos atstovavimas (=atstovavimas mokyklai).

Kita bėda — kartais susidaro dviprasmybė, ir neaišku, ar kilmininkas reiškia veikiantįjį, ar veikiamąjį dalyką. Pavyzdžiui, filmo pavadinimą „Raupsuotojo pabučiavimas“ galima suprasti dvejopai: kad raupsuotasis ką bučiavo ir kad raupsuotąjį kas bučiavo.

Dar minėtinas subjekto kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais. Su asmenuojamuoju veiksmažodžiu ėjęs vardininkas prie neveikiamojo dalyvio būtinai virsta kilmininku, plg. Tėvas laukia sūnaus — Tai sūnus, laukiamas tėvo. Sesuo renka vaistažoles — čia vaistažolės surinktos sesers.

Reikėtų išlaikyti jau benykstantį subjekto kilmininką su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, nes jis dėl savo prasminių atspalvių stilistiškai vertingas, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose: O, svečių esama, plg. svečių yra! (nustebimas, netikėtumas). Motinai visai paaiškėjo, kad karalaičio turima kur kokia mylima, plg. karalaitis turi mylimą (pabrėžiamas pasitvirtinęs spėtas įtarimas).

Labai daug lietuvių kalbos kilmininkų yra pažymimieji, kitaip — nusakomieji. Jie visada vartojami su daiktavardžiais, apibūdina daiktą ir sakinyje eina nederamaisiais pažyminiais. (Klevo lapai pagelto), kartais —vardine tarinio dalimi (Šitas lapas klevo).

Dažniausiai tokie kilmininkai turi priklausymo reikšmę — pasako, kokiam asmeniui ar administraciniam vienetui kas priklauso (a), kokio asmens kas sukurta (b), kokio daikto ar kokios visumos yra kuri sudėtinė dalis (c):

• a. Čia tėvų namai. Mano kraštas — Lietuva.
• b. Salę puošia dailininkų freskos, vitražai. Poeto posmai mus įkvepia.
• c. Malėjos miltinos rankos. Zuikio dantys vilkui nebaisūs.

Lietuvių kalboje gana sudėtingi priklausymo kilmininko ir objekto naudininko santykiai. Ne visada lengva nuspręsti, ką rinktis. Kai kalbama apie asmenis, gyvus padarus, dažnai įmanoma pavartoti ir priklausymo kilmininką, ir objekto (nutinkančio kam dalyko) naudininką , plg. Sudegė brolio tvartas — Sudegė broliui tvartas (kilmininku čia labiau pabrėžta, kam priklausė tvartas, naudininku — kas nutiko broliui). Pietų Lietuva čia dažniau vartoja priklausymo kilmininką, o šiaurės Lietuva, ypač Palatvijys, — paprastai objekto naudininką.

Priklausymo kilmininkas dabar per daug plinta ir, ypač publicistikoje, baigia išstumti objekto naudininką- net ten, kur tikrai derėtų pabrėžti asmenį, kuriam kas nors daroma ar kas nutinka: Jis paspaudė draugo(-draugui) ranką( jei sveikinosi , o ne spustelėjimu davė kokį sutartą ženklą, tikrino pulsą ar atliko kokią procedūrą, kai ranka tampa lyg savarankiškas objektas). Pažvelgiau į jo (-jam į) akis.

Dėl dviprasmybės priklausymo kilmininkas aiškiai keistinas objekto naudininku tokiuose sakiniuose: Jūsų vyro(=vyrui) pietūs bbus skanesni, jei neduosite jam pusryčių.

Nuo priklausymo kilmininkų skirtini vardo ir kilmės kilmininkai( iš žodžio kilmė atsiradęs šio linksnio pavadinimas). Kilmininkas pasakymuose Kauno miestas. Neries upė rodo tik pavadinimą, o kilmininkai posakiuose Kauno moksleiviai, Neries vanduo jau reiškia priklausymo atmainą ––kilmę(kilmė dar ryškesnė sakiniuose: Aš –Kupiškio žmogus.Čia gyveno Aukštųjų Šimoniai).

Atskirą grupę sudaro kilmininkai, reiškiantys medžiagą, iš kurios padarytas koks daiktas. Tokia vartosena labiau išliko poetinėje kalboje: aukso žiedas, plieno dalgelis. Oficialiuose kalbos stiliuose čia dabar įsitvirtino būdvardžiai su priesaga-inis: auksinis žiedas, plieninis dalgis.

Kilmininkas gali nusakyti rūšį, gentį, veislę, tipą(sieros rūgštis, akmens anglys). Vienais atvejais tokie kilmininkai be reikalo nekeistini naudininku, kitais-geriau vengti rusų kalbos pavyzdžiu paplitusių būdvardžių su priesaga –inis: nesakyti procedūrinis kabinetas, medicininis punktas.Kartais būdvardžiai su priesagomis –inis arba –iškas vietoj kilmininkų visiškai netinka, pvz: tik valstybės(ne valstybinis) veikėjas, bandymų (ne bandyminis) sklypas. Kai kur išlaikytinas prasminis skirtumas: atomo energija(kurią turi atomas) ; visuomeninis darbas(jį atlieka visuomenė).

Kartais vartotojams kliūva pažymimųjų kilmininkų daugiareikšmiškumas. Filologiškai neišprususiems žmonėms dažnai atrodo, kad sakyti BBiržų pienas negerai, nes tai esąs karvių pienas, kad negerai kelių eismas, nes ne keliai eina ir juda. Tokie įrodinėjimai neturi pagrindo , nes kilmininkas daiktus apibūdina įvairiais požiūriais ir kontekstas arba situacija paprastai padeda suvokti, kas norima pasakyti: ledo lytis(iš ledo), ledo kelias(per ledą).

Požymio kilmininkams yra artimas kokybės kilmininkas. Jis visada eina tik su savo pažyminiu, o be pažyminio neįmanomas. Sakinyje Ji geros širdies, šviesaus proto pažyminių geros , šviesaus niekaip negalima praleisti, nes nesakoma Ji širdies, proto. Panašūs kkokybės kilmininkai yra: Jis buvo smalsaus būdo.

Daug kokybės kilmininkų yra linkę virsti vienu žodžiu-sudurtiniu būdvardžiu: mes vienų metų-vienmečiai; jis šešiolikos metų-šešiolikmetis.

Kartais neaišku , ar rinktis kokybės kilmininką, ar kokybės įnagininką. Vartodami kokybės kilmininką, paprastai reiškiame pastovią ypatybę, o toks įnagininkas reiškia nepastovias vidines ir išorines ypatybes, plg. Jis blaivios galvos (t.y. visada blaiviai mąstantis)-Jis blaivia galva (t.y. dabar negirtas, neapsvaigęs). Sakydami Mano avis ilgų vilnų pabrėžiame, kad tai aviai vilnos užauga ilgos iš prigimties , o sakydami Mano avis ilgomis vilnomis leidžiame suprasti , kad avis seniai kirpta ir jos vilnos užaugo ilgos. Ne kilmininkas, o įnagininkas pasirenkamas ir neesminiam, mažiau pastebimam požymiui reikšti: sakoma žmogus ilga(arba su ilga) nosim, didelėm ausim, o ne žmogus ilgos nosies , didelių ausų.

Sovietmečiu kokybės kilmininkas buvo pradėtas vartoti per daug plačiai ir ėmė stumti savesnes, gyvesnes raiškos priemones.Kartais jis būdavo tiesiog verstinis, ypač su pažyminiu pirmo : Prekiaujame pirmo reikalingumo(=reikalingiausiomis, būtiniausiomis ) prekėmis.

Taisytini ir tokie verstiniai kokybės kilmininkai:Pagerbkime šį šviesios atminties(=šviesaus atminimo) žmogų(šviesios atminties- tai turėjusį šviesią atmintį; šviesaus atminimo-tai nusipelniusį, su pagarba prisimenamą).

Žiniasklaidos polinkis vartoti nebūtinus , gana knygiškus kokybės kilmininkus išlikęs iki šiol. Pamirštama , kad pirmenybę čia reikėtų teikti dalyviams ar kitoms gyvesnėms, įprastesnėms raiškos priemonėms: Mes grįžome linksmos nuotaikos( ggal tai tikslas:grįžome linksmos nuotaikos pasisemti? O jeigu požymis, kur kas gyviau, įprasčiau grįžome linksmai nusiteikę, su gera nuotaika).

Lietuvių kalba turi daugiskaitos forma išreikštą stiprinamąjį kilmininką, J.Jablonskio vadintą įžymio kilmininku. Stiprinamasis kilmininkas yra tos pačios šaknies kaip ir tas žodis, kurį jis, eidamas priekyje, apibūdina. Pažymimąjį žodį stiprinamasis kilmininkas labai pabrėžia, padidina jo kokybinę arba kiekybinę reikšmę. Šis kilmininkas gana vaizdingas ir paprastai vartojamas tik laisvuosiuose kalbos stiliuose: Aš padainuosiu dainų dainelę(t.y. išskirtinę , labai puikią dainą). Jis tinginių tinginys-per dienų dienas drybso.

Stiprinamasis kilmininkas vertingas stilistiškai. Jis neretai puikiai atstoja nevartotinas konstrukcijas su jungtuku ir, pvz: Šimtų šimtai(atstoja vertalą šimtai ir šimtai) žmonių tada džiūgavo.

Yra vadinamasis išskirties kilmininkas. Jis turi daugiskaitos formą ir nusako tam tikrą visumą-vienarūšių daiktų, reiškinių ar asmenų grupę, iš kurios kas nors išskiriama sakant vienas (ne vienas) , keli, kuris, kiekvienas ir pan. Paprastai tokį išskirties kilmininką gali pavaduoti iš su kilmininku , bet grynas kilmininkas yra glaustesnis, senoviškesnis ir iš kalbos nestumtinas: Aš atėjau vienas pirmųjų(plg. vienas iš pirmųjų). Jis užima atsakingą postą viename šių skyrių(plg. viename iš šių skyrių).

Atskirą išskirties kilmininko šaką sudaro įvardis visų, pabrėžiantis išskirtinį ypatybės intensyvumą ir vartojamas kaip visų aukščiausiojo laipsnio sudaromasis (a) arba kartu su daiktavardžiu eina prie aukščiausiojo llaipsnio(b):

• a. Jis buvo visų vikriausias. Meška gi stipriausia visų.
• b. Ši eglė tame miške visų medžių (plg. iš visų medžių, už visus medžius) aukščiausia.

Kartais pasitaiko atžvilgio kilmininkų. Jie būdingesni laisviesiems kalboms stiliams ir paprastai turi pakaitų, šie kilmininkai parodo, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas koks nors daiktas, asmuo, reiškinys. Kai kurie šių kilmininkų gerai atstoja tam tikras nevartotinas verstines konstrukcijas ir todėl yra stilistiškai vertingi: Gabumo tai jis gabus, tik nedrausmingas( atstoja verstines konstrukcijas kas liečia gabumus, kas link, kas dėl, kai dėl gabumų; tiesa, šią mintį galima pasakyti ir kitaip: jis gabus arba O gabumų jis turi, tik nedrausmingas).

Tačiau kai kuriais atžvilgio kilmininkais (ypač kilmininku laiko) dabar piktnaudžiaujama; ten, kur nebūtini, geriau jų atsisakyti: Pradėjome bendrauti prieš metus laiko(-prieš metus). Po savaitės laiko(-Po savaitės) vėl susitiksime.

Nemažai ginčijamasi , tinka ar netinka kilmininką vartoti su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais lyginamosiose konstrukcijose. Daugeliui kalbininkų atrodo, kad tai naujas, iš rusų kalbos plintantis reiškinys-aukštesniojo laipsnio žodžiai lyg perima prielinksnių funkcijas, o tai netoleruotina. Tačiau kai kas mano, kad čia gali būti senas reiškinys: aukštesniojo laipsnio žodžiai ėjo lyg prielinksnis, o lyginamieji žodeliai kaip, negu ir pan. atsirado vėliau ir tokią vartoseną išstūmė, todėl , gerbiant senovę, su aukščiausiuoju laipsniu pavartotų kilmininkų galima netaisyti. Kol šiuo 

požiūriu neištirti senieji lietuvių kalbos raštai ir visos lietuvių kalbos tarmės, kategoriško atsakymo negali būti, todėl tuo tarpu vadovaujamasi susiklosčiusiomis taisymo tradicijomis.

Kad reikia taisyti lyginamųjų konstrukcijų kilmininkus, pavartotus su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais, beveik neabejojama: Atlyginimas ten ne didesnis 500 litų(=ne didesnis kaip, negu, nei 500 litų; neviršija 500 litų).Kebliau , kai su kilmininku vartojami aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai, nes ir dabartinėje vartosenoje čia įvairuojama. Keli aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai(arčiau, toliau, aukščiau, žemiau.) jau turi aiškius homoniminius prielinksnius, dėl kurių normiškumo neabejojama: Slink aarčiau manęs. Per šalčius kurapkėlė glaudžiasi arčiau namų.

Vietos reikšme įteisintieji prielinksniškai vartojami arčiau, toliau, aukščiau , žemiau vis dėlto nelabai tinka su atstumo matų daiktavardžiais(metras, kilometras) kiekį reiškiančiose konstrukcijose: Autobusų stotelė man arčiau šimto metrų(-arčiau kaip šimtas metrų).

Pastaraisiais metais lietuvių kalboje labai paplito linkmę reiškiančių aukštesniojo laipsnio prieveiksmių šiauriau, piečiau, ryčiau, vakariau, įpiečiau, įšiauriau, pietryčiau..prielinksniška vartosena su kilmininku. Kaip prieveiksmiai šie žodžiai nėra peiktini-juos pateikia ir „Dabartinės kalbos žodynas“.Jie nuplaukia dar šiauriau-prie pat speigračio.Tačiau jų prielinksniškos vartosenos pavyzdžių net „Lietuvių kkalbos žodyne“ nerandame, nes tokia vartosena gyvajai kalbai (tarmėms) nebūdinga: vietoj šiauriau ko tradiciškai sakoma į šiaurę nuo ko . Vis dėl to kalbos glaustumo sumetimais ir dėl padidėjusio tokių konstrukcijų poreikio jas būtų galima toleruoti, tik negalima išstumti įprastinės rraiškos: Piečiau Latvijos(plg. Į pietus nuo Latvijos) yra Lietuva.

Neįprasta su kilmininku prielinksniškai vartoti būdo prieveiksmius geriau (ne geriau), blogiau (ne blogiau) nusakant būdą: Gėlės geriau kulkų( -už kulkas, kaip, negu , nei kulkos).

Vis dėlto reikėtų įteisinti plačiai tarmėse su kilmininku prielinksniškai vartojamus būdo prieveiksmius aršiau, pikčiau: Užsispyrei aršiau mažo vaiko.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nutarusi griežtai taisyti tik prielinksniškai vartojamus aukštesniojo laipsnio prieveiksmius daugiau(ne daugiau), mažiau(ne mažiau), kai reiškiama lyginamoji kokybė: Uždirbsiu daugiau tūkstančio(=daugiau kaip, negu, nei tūkstantį; per tūkstantį, tūkstantį su viršum, suvirš, su trupučiu) litų.Čia vengtina virš tūkstančio.

Pagal analogiją reikia taisyti ir laiko trukmės reikšme su kilmininku pavartotus daugiau(ne daugiau), mažiau(ne mažiau), anksčiau(ne anksčiau), vėliau(ne vėliau), ilgiau(ne ilgiau), trumpiau(ne trumpiau):Daugiau savaitės(=Daugiau kaip, negu, nei savaitę) kursai neužtruks.